Aurimas Rabačius, Lietuvos socialdemokratų partijos Kauno miesto skyriaus tarybos narys
Nelaimės ir pergalės suvienija mus. Džiaugiasi širdis matant Lietuvos gyventojų neabejingumą ir pagalbą Ukrainos žmonėms karo metu. Džiaugiasi ir tuomet, kai mūsų sportininkai olimpinėse varžybose iškovoja prizines vietas. Nors pastaruoju metu šių pergalių pasitaiko vis mažiau, tačiau apima neapsakomas jausmas, kuomet Lietuvą garsinantys sportininkai pasaulio akivaizdoje gieda tautišką giesmę.
Parolimpinių žaidynių fone būtina pastebėti, kad šiose varžybose dalyvaujančių mūsų sportininkų ryžtas, atsidavimas ir į pasiruošimą žaidynėms įdėtas darbas bei pastangos niekuo nenusileidžia kitų sportininkų triūsui. Skiriasi tik požiūris į žmonės.
Gerovės valstybės kūrimo fone, po 2021 metų Tokijo parolimpinių varžybų, visuomenėje imta ypač garsiai aptarinėti premijų skirtumus tarp olimpinėse ir parolimpinėse varžybose medalius iškovojusių sportininkų. Parolimpinėse premijose medalius iškovojusių sportininkų premijos buvo net 6,5 karto mažesnės nei olimpiadoje dalyvavusių sportininkų.
Visuomenės nepasitenkinimas neįgaliesiems sportininkams mokamomis valstybinėmis premijomis buvo toks didelis, kad Vyriausybė nedelsiant ėmė taisyti šią neteisybę. Premijos parolimpiečiams padidintos du kartus. Nutiko taip, kaip dažniausiai nutinka. Visuomenė patenkinta, parolimpiečiams taip pat išmokėtos didesnės premijos nei buvo laukiama, tačiau neteisybė išliko. Kodėl premijos nesuvienodintos visiems sportininkams? Juk visi jie – lygūs žmonės.
Prieš 15 metų Lietuvoje pasirašyta Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija yra pagrindinis dokumentas, kuriame įtvirtinamos asmenų, turinčių negalią, teisės ir pagrindinės laisvės. Jos tikslas – skatinti ir užtikrinti visų asmenų, turinčių negalią, visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Šis dokumentas reiškia, kad visi žmones turi vienodas teises ir yra lygūs. Tiksliau turėtų būti.
Nors ši konvencija yra kertinis neįgalių žmonių teises saugantis ir ginantis dokumentas, kurio įgyvendinimą turėtų užtikrinti jį pasirašiusios šalys, jis vis dar neretai nustumiamas į paraštes ir yra ignoruojamas. Skambūs politikų lozungai apie neįgalių žmonių teises dažnu atveju ir lieka lozungais, o deklaruojamos empatijos net nepakanka priimant sprendimus suvienodinant sportininkams skiriamas premijas…
Neįgaliųjų žmonių diskriminavimas pasireiškia ne vien sporte. Gyvenime apstu situacijų, kada net ir elementarus patekimas į kavines, restoranus ar net valstybines institucijas yra komplikuotas ar net visai neįmanomas. Nepaisant padarytos nemenkos neįgaliųjų socialinės integracijos pažangos, situacija dar toli gražu nėra gera. Trūksta ne tik įvairių programų, didesnio neįgaliųjų integravimo į darbo rinką ar aplinkos pritaikymo projektų. Nors visada šis trūkumas pateisinamas lėšų trūkumu, tačiau kaip žinia, labiausiai trūksta ne jo, o geranoriško ir supratingo požiūrio.
Nors neįgalių žmonių bendruomenė aktyviai palaiko vienas kitą ir net sugeba į šalies parlamentą išrinkti savo atstovus, tačiau jų skaičius atstovaujamojoje valdžioje vis dar nepakankamas. Neįgalių žmonių klausimai sprendžiami ne tik socialinių reikalų komitete. Jokiu būdu nesakau, kad tik neįgalieji supranta savo problemas, tačiau norėtųsi, kad neįgalių žmonių problemos būtų keliamos bei sprendžiamos ir švietimo, sveikatos, kultūros, ekonomikos, biudžeto ir finansų, tiesės ir teisėtvarkos, valstybės valdymo ir savivaldybių bei žmogaus teisių komitetuose.
Lietuvoje minint prieš 15 metų pasirašytos Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos sukaktį svarbu kritiškai pasižiūrėti ne tik į prisiimtus įsipareigojimus užtikrinti visiems žmonėms lygias teises, bet ir asmeniškai, kiekvienam politikui atsakyti į klausimą: ką aš, kaip žmonių išrinktas politikas padariau, kad valstybė visiems čia gyvenantiems žmonėms užtikrintų orų gyvenimą ir lygias teises.
Publikuota portale lrt.lt.
