Šį esė rašiau Vytauto Didžiojo universiteto teisės filosofijos dalykui. Rašant esė, reflektuojami šie straipsniai:
Utilitarizmas – pirmiausia etinė teorija. Iš pradžių imkime vieną iš pagrindinių jos minčių – didžiausia nauda didžiausiam žmonių skaičiui. Arūnas Milašius savo straipsnyje visuotinės piniginės naudos atžvilgiu kilsteli užsienietišką verslą. Utilitarizmo etikos kūrėjas Jeremy Bentham be jokių išlygų egzaltuotų tokį požiūrio tašką. Jis šaltakraujiškai, pragmatiškai žiūrėtų tik į materialinę naudą visuomenei. Didesni atlyginimai, labiau stimuliuojama ekonomika. O kam tie lietuviško kapitalo verslai? Savo apmąstymuose jisai juk siūlė daug ekstremalesnius pasiūlymus dėl benamių utilizavimo ir naudingumo visuomenei. Šiandien nematome tokių ekstremalių distopinių pavyzdžių – bet galime palyginti juos su užsienio kapitalo plėtra. Tik ar užsienio investuotojai nesielgia kaip moraliniai mizantropai?
John Stuart Mill pasiūlytų labiau humanišką požiūrį – pasiūlytų atsižvelgti į malonumų hierarchiją. Jis pažymi, kad kai kurie skaito Platoną, kai kurie skaito Penthouse. Kuris teisingesnis? Kas svarbiau gyventojui? Didesnis atlyginimas ar savęs arba lietuviško darbdavio įprasminimas darbe? Čia turima mintyje diachroninė perspektyva. Reiktų žvelgti giliau nei į aklą ekonominį efektą. Jean Jacques Rousseau savo veikale “The social contract (1762) teigia, kad pilietinė pareiga, paversta į rinkodarinį gėrį neatneša laisvės, greičiau sumenkina ją.
Libertarai, šiuo atveju, iš esmės pritartų šiam utilitaristiniam požiūrio taškui. Jiems svarbiausia rinka, kuri pati save susitvarko. Jeff Jacoby – profesionalus rinkos komentatorius, rašantis Boston Globe savo straipsniu užsipuola Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą D. Trump -“Protekcionizmas nepadarys Amerikos vėl puikia” (https://www.bostonglobe.com/opinion/2017/01/24/protectionism-won-make-american-great-again-anyone-should-know-that-trump-should/srwK5QHcC6VHU1KVEUpuIN/story.html). Jis kaip pavyzdį ima rinkėjus, palaikiusius kandidatą. Jo oficialiame žiniatinklio tinklapyje JAV pagamintos raudonos beisbolo kepuraitės su rinkiminiu šūkiu “Make America Great Again” buvo įkainotos 30 $. Tačiau, kaip pabrėžė naujienų agentūra Reuters, importuoti tos pačios kepuraitės variantai gatvės prekeivių buvo siūlomi už 20 $. Trečdaliu pigiau. Taigi kiekvienu atveju, pirkėjo perkamoji galia sumažėja trečdaliu, teigia autorius!
E. Kantas – jau visiškai atskiros mokyklos atstovas. Pagal jo mokyklą dėl laisvės reiktų pirkti vietinėje įmonėje pagamintas kepuraites. Pagal jo apibrėžimus – teisinga elgtis dėl teisingo motyvo. Moralumas – jei elgiesi teisingai dėl teisingos priežasties Žmogus elgiasi teisingai tada, kai laikosi moralinių normų. Pirkti kepuraites, kurias pagamina žmonės, gaunantys už valandą po vieną dolerį nėra moralu. Lygiai taip kaip CŽV kalėjimas Lietuvoje, Antaviliuose kur galbūt nežmoniškai, pažeidžiant žmogaus teises buvo elgiamasi su manomais teroristais? Ar tai pateisinama?
Kantas teigia, kad reikia gyventi pagal kategorinius imperatyvus. Reikia elgtis teisingai dėl asmeninės laisvės, dėl žmogiškumo. Jis teigia, kad jeigu elgiuosi pagal savo norus – nesu laisvas. Žvelgiant per šią prizmę utilitaristinis požiūris į pigesnes kepuraites nublanksta.
Nagrinėjant straipsnius iš Aristotelio požiūrio taško – teisinga elgtis dėl teisingo gėrio. Pagal jį teisė negali būti neutrali gero gyvenimo klausimams – svarbu būti vertam garbės ir paklausos. Skaičiai aiškūs. Arūno Milašiaus straipsnyje pateikti užsienio kapitalo įmonių atlyginimai kalba už save.
Ar tikrai tokia rinka yra laisva? Tai yra nusiteikimo ir dispozicijos klausimas. Tūkstančius metų mes neišbrisim iš šito klausimo. Platonas savo Republic, Sokratas kuria hipotetines situacijas su kaliniais uždarytais oloje. Jie teigia, kad filosofija nepaliesta šešėlių ant olos gali būti tik sterili utopija. Iš to išplaukia, kad reikia žvelgti į šiandieninį pasaulį, kuris už lango. Utilitaristas šitą klausimą greit išspręstų – laimi didžiausia nauda, didžiausiam žmonių skaičiui. Kaip pasakytų Karlas Marksas. Pagal Marksą viskas yra ekonomika. Visi turi mokėti skaičiuoti.
Ir Arūnas Milašius, ir Paulius Gritėnas straipsniuose suformuoja dar vieną hipotetinę viešą paslaptį – nomenklatūrinės medžioklės. Jos atneša nebejotiną naudą jų dalyviams. Tokio kalibro verslininkai, politikai, teisės korifėjai neva neabejotinai aptaria rūpimus klausimus tokiuose susirinkimuose. Visiškai aiški nauda. Pragmatinio laiko leidimo idealas. Tai utilitaristinio požiūrio idealas.
Libertaras iš savo perspektyvos neigiamai pažiūrėtų į nomenklatūrines medžiokles. Pagal jį valstybė turėtų kuo mažiau kištis į verslą.
Nesistengiu primesti vieno ar kito požiūrio taško. Ir utilitarizmo, ir libertarizmo perspektyvos galimos nagrinėjamuose straipsniuose.
